"GELGAUDUKAS" - Gelgaudiškio informacinis leidinys

 

 2008 m. Nr. 54

 

 

Žymesnės 2008 metų Gelgaudiškio datos ir sukaktys

BAUBAS

Mintys iš laiškų Dievui

MEG: „Norėtųsi kažko daugiau...“

„Albina, Albina, stok į mediciną...“

Naujametinis karnavalas: „Beždžioniukų diskoteką“ pakeitė šokių šventė

O dabar aš nežinau, kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos

Paskutinis dvyliktokų pasispardymas: ŠIMTADIENIS

„O dabar aš nežinau, kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos“. Blezas Paskalis

Šakių krašto signatarai

“Takiečių” orientacinės varžybos

UŽGAVĖNĖS


 

 

Žymesnės 2008 metų Gelgaudiškio datos ir sukaktys

 

Prieš 65 metus gegužės 21 dieną Gelgaudiškyje gimė Audronė Juozaitytė – Šiaulių universiteto Edukologijos katedros profesorė, habilituota daktarė, edukacinių tyrimų mokslo centro direktorė;

Prieš 55 metus birželio 7 dieną gimė poetė, pedagogė Valerija Vilčinskienė;

Sukanka 95 metai – 1913-12-16, kai Gelgaudiškio valsčiuj gimė kunigas Augustinas Sabas;

Prieš 120 metų – 1888-07-14 Gelgaudiškio valsčiuj gimė prelatas Konstantinas Vasys (Vasiliauskas),dirbo „Draugo“, „Kataliko“ redakcijoje

115 metų, kai 1893 metais gimė visuomenės veikėjas Mikas Mikelkevičius;

Sukanka 75 metai, kai Gelgaudiškio pradžios mokykloje mokytoja M.Zubrytė įkūrė JŪR – Jaunųjų ūkininkų ratelį;

Prieš 110 metų – 1898 metais – Gelgaudiškio dvarą nupirko Komarai;

Sukanka 430 metų, kai Povilas Sapiega Gelgaudiškyje pastatė pirmąją bažnyčią (1578 m.) ir 140 metų nuo dabartinės bažnyčios pastatymo (1868 pastatė kanauninkas Motiejus Dydynskas);

Prieš 65 metus buvo pastatytas (1943 m.), prieš 15 metų (1993 m.) atstatytas Šimkų kaimo kryžius;

Sukanka 175 metai, kai 1833 m. Gelgaudiškyje buvo įkurta parapijinė mokykla;

Prieš 50 metų (1958 m.) Gelgaudiškiui suteiktas miesto tipo gyvenvietės vardas;

Sukanka 5 metai (2003 metais gegužės mėn.), kai Gelgaudiškio klebonu buvo paskirtas Alfredas Nėnius;

1963 metais aptiktas ir pradėtas tyrinėti Pakalniškių senkapis;

Prieš 695 metus, 1313 m., pastatyta Kristmemelio pilis, kurios piliakalnis stūkso Maštaičių kaime.

 Į viršų


 

BAUBAS

 

Į klausimą: „Ką žinai apie baubą?“, „Atgaivos“ dienos centro vaikai atsakė:

Baubai įlenda į vaikų sapnus ir ten padaro labai blogai.

Indrė, 4 kl.

Baubas gyvena miške tamsioje oloje. Kartais naktį baubas iš savo olos išlenda ir gąsdina vaikus. Gąsdina tik tuos vaikus, kurie padūkę. Jis mėgsta gąsdinimus.

Šarūnė, 1 kl.

Baubas yra vaikų iliuzija, kuris jiems atrodo baisiausias, baisiausias košmaras.

Paulius, 5 kl.

Blogi baubai yra nemandagūs. Jei jį sutikčiau, tikrai nepasisveikintų. Bet jis nebūtinai turi būti blogas – yra ir gerų baubų.

Janytė, 3 kl.

Manau, kad jis kaip vaiduoklis ir kad jo reikia bijoti.

Milda, 2 kl.

Senovėje baubu gąsdindavo vaikus: „Vaikai, jau baubas į kampus lenda, reik gult“. Buvo manoma, kad paskutiniame pradalgyje pasislepianti rugių augimo dvasia, vadinama įvairiais vardais: baubu, nuogaliu, diedu, maumu, kiškiu, vilku, boba ir kt. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės: „Ir šiandien nakties tamsoje gyvenantys baubai, raganos, juodosios rankos gulinčios juodoje dėžutėje, daktarai su didžiuliai švirkštais, vandens pabaisos ir pikti burtininkai, grobiantys „blogus“ – tai tik kelios baimės iš mūsų mažųjų sąrašo. Taip jau yra, kad vaikai vis kažko bijo, jų fantazija neišsijungia nė sekundei, tad už tamsos jie mato kažką dar. Tai, ko nebemato suaugusieji. Dėl padidėjusio nesaugumo jausmo, kintančio pasaulio suvokimo ir fantazijų atsiranda baimė. Įtakos vaiko baimėms turi ir tėvų gąsdinimai – „neužmigsi, – ateis baubas, eisi į rūsį – ragana tave nusineš“ ir t.t. Nors taip gąsdiname, norėdami vaiką apsaugoti nuo pavojų, iš tiesų jam labiau kenkiame. Taip įteigiame vaikui, kad pasaulis yra baisus, be to mes, suaugusieji, meluojam...“

Čia „Gelgaudukas“ nori pasisakyti. Tegul baubišius tampa vaikų fantaziją, kūrybiškumą lavinančiu, žaismingu apsakymų, poemų, pasakų ar net romanų personažu. Laukiame jūsų, vaikai, kūrinių apie baubišius, baubus iki kovo 31 dienos miestelio interneto centre pas Liną, arba el. paštu: lina.step@gmail.com. Šauniausias, kūrybiškiausias kūrinio apie baubišių autorius bus nustebintas– dovana – siurprizu.

Į viršų


 

Mintys iš laiškų Dievui

 

Ieva, 1b – Aš myliu Tave ir linkiu daug sveikatos. Džiaugiuos, kad gimiau.

Inga, 1b – Aš noriu būti kantri ir graži.

Vilius, 1b – Brangus Jėzau, aš noriu tapti geru žmogumi.

Linas, 1b – Brangus, noriu būti geras, smagu man.

Dovydas, 1b – Brangus Jėzau, aš labai noriu draugauti su daug draugų, bet man neina. Ką man daryti?

Ieva, 1a – Ačiū, kad turiu močiutę ir tėvuką.

Samanta, 1a – Aš Tave myliu. Ir labai. Ačiū, kad visus turiu.

Augustė, 1a – Ačiū, kad Jūs mane gerbiat, ir kad mylit, ir kad mama mano tokia gera.

Jonas, 1a – Ačiū, kad turiu mamą ir tėtę.

Mantas, 1a – Tėtis ir mama – dovana. Ačiū.

Rokas 1 – Ačiū, kad davei saulutę.

Deividas 1a – Ačiū už viską – brolį ir mamą, ir tėtę.

Aidija 1a – Ačiū, kad man davėt gerus tėvelius;

Kamilė 1a – Noriu padėkot už saulutę, debesis, dangų, šilumą, mamą, tėtę, brolį.

Simas 1a – Noriu, kad greitai būtų pavasaris.

Andrius 3b – Jėzau, kuris esi danguje, pirmą kartą Tau rašau laišką. Noriu, kad pasaulyje būtų taika ir kad nesipykčiau su savo broliu.

Justinas, 3b – Jėzau, noriu, kad pasaulyje augtų daug daugiau medžių, gėlių ir visokių augalų ir visi žmonės gražiai gyventų.

Karolis, 3b – Norėčiau su niekuo nesipykti, nes labai atsibodo. Ačiū, kad mane sukūrei.

Mantas, 3b – Nenoriu, kad klasėje muštųsi.

Rytis, 3b – Noriu, kad visi būtų laimingi.

Raminta, 3b – Jėzau, aš noriu nesipykt su broliu.

Karolis, 3b – Noriu nesipykt su klasioku Mantu.

Vaida, 3b – Jėzau, noriu pasakyt, kad Tu esi labai rūpestingas ir geras.

Simona 3b – Noriu, kad Tu padarytum, kad aš geriausiai iš visų mokyčiausi.

Vincas, 3b – Man reikia, kad Širvas nesimuštų ir parkeliais nesibadytų, nes jis mane bado su parkeliu.

Ieva, 3b – Noriu padėti visiems vargšams.

Greta, 3b – Mielas Jėzau, noriu gerai mokytis, baigti mokyklą, turėti darbą ir pamatyti Tave. Žinau, kad tavęs greit nepamatysiu.

Tomas, 3b – Noriu, kad niekas nesimuštų, nesikeiktų ir nemeluotų.

Aušra, 3b – Man labai liūdna, kad nebuvo sniego. Mielas Jėzau, prašyčiau daug sniego... Tu vienintelis tai gali.

Donatas, 3b – Dieve, kuris esi danguje, aš Tavęs maldauju, kad pasaulis, visi žmonės ir visi gyvūnai būtų laimingi.

Aistė, 3b – Noriu su sesėm nesipykt.

Dominykas B., 3a – Jėzau, noriu, kad padėtum man suvaldyt pyktį. Aš tai tave myliu.

Dovilė B. 3a – Dėkoju už gerą mamą, tėtį, už gerus brolius ir seseris.

Ūla B., 3a – Jėzau, aš norėčiau pakeist savo seserį, kad ji būtų gera. Dar Tau dėkoju dėl geros mamos ir tėtės.

Gintarė P. – Noriu, kad duotum visiems sveikatos. Ačiū.

Paulina G., 3a – Dieve, ačiū, kad aš esu šitame margame pasaulyje, o svarbiausia padėkosiu už gerus draugus ir mokytojus.

Evaldas, 3a – Jėzau, aš prašau, kad man padėtum, kad būčiau geriausias mokinys visoje mokykloje.

Janytė, 3a – Šis pasaulis yra gražus, nors ir būna liūdnų dienų. Prašau man padėti kovoti su liūdesiu.

Juras P., 3a – Dieve, norėčiau, kad smurtas prieš vaikus išnyktų, kad karas keliuose baigtųsi, kad nebūtų alkoholio ir kad būčiau geresnis.

Vilius K., 3a – Dėkoju Tau, Jėzau, kad nepalikai manęs vieno be tėvuko, be sesės, be močiutės.

Jovaras R., 3a – Mano Dieve Tėve, aš noriu, kad atleistum Adomui ir Ievai, nes jie Tavęs nepaklausė ir prašau, atleisk man už mano nuodėmes, aš labai norėčiau su tavim susitikt. Labai ačiū.

Karolis. Š., 3a – Aš nenoriu daugiau elgtis blogai, noriu būti geras.

Gabrielė R., 3a – Visiems Tu sukūrei likimus, nors mes šio pasaulio vedėjai. Kartais svajoju šiai žemei daugiau meilės. Jeigu mes norėsim, viskas išeis. Visiems rūpi kiti žmonės – vieniems mažiau, kitiems daugiau. Ačiū

Bugys R., 4a – Mielas Dieve, prašau, kad pas mus nebedingtų daiktai! Ar mano siela dar tyra? Jei taip, tai kur ir kaip ją reikia išsivalyti?

Giedrė, 4a – Aš norėčiau geriau mokytis.

Aurimas J., 4a – Dieve, prašau, kad mama nesirgtų ir jai nereiktų gulėti reanimacijoje.

Bastys L., 4a – Aš labai nenoriu mirti. Dar, kad mano siela būtų gera.

Mindaugas, 4a – Aš noriu, kad numirčiau savo mirtimi.

Deividas S., 4a – Dieve, aš noriu turėti gerą sielą, būt geru ir nemirt.

Justas, 4a – Aš noriu greičiau priimt Pirmąją Komuniją.

Giedrius, 4a – Dieve, aš labai noriu, kad, kad močiutė gyventų ilgai ilgai. Ir dar aš labai noriu, kad Vytautas man būtų geras.

Aivaras, 2a – Gerasis Jėzau, leisk man geriau išmokti dalybą.

Medeina, 2a – Ačiū, kad man padedi, perduok Marijai linkėjimų. Atia

Enrika, 2a – Padėk, Dieve, kad tėvai gyventų gerai, kad nesipyktų..

Auksė, 2a – Noriu paprašyt, kad geriau sutarčiau su draugais, tėvais. Ir dėkoju visa širdim.

Kristina, 2a – Ačiū, kad esu ne tokia jau ir bloga.

Ernestas, 2a – Jėzau, prašau išgydyk mano brolio pirštuką.

Sandra, 2a. – Norėčiau, kad būtume linksmi ir laimingi, ir dar norėčiau, kad sesė neknistų stalčių.

Deimantas, 2a – Leisk ilgai ir gerai mokytis ir išmokt dalybą.

Lina, 1b – Aš Tave myliu.

Samanta, 1 b – Brangus Jėzau, prašau Gelgauduko parašyt, kad Tave myliu.

Tomas, 1b – Padėk, kad man pavyktų diktantą parašyt.

Kamilė, 1b – Ačiū, kad sukūrei mano šeimą.

 

Į viršų


 

MEG: „Norėtųsi kažko daugiau...“

 

Skundžiasi vyresnioji karta, kad jaunimas nieko naudingo nedaro... Sako neretai ir pats jaunimėlis, kad „veikti nėra ką“... O trys jaunosios gelgaudiškietės Emilija, Marija ir Gabrielė ėmė ir įkūrė savo grupę, tuo parodydamos ragus jaunimą kartkartėmis peikiantiems garbingo amžiaus pensininkams ir sukeldamos pavydą pramogų mūsų miestelyje niekaip nesurandančiai jaunajai kartai. Tad susėdome kartą mokykloje ant palangės (na, gerai, tik aš ant jos sėdėjau ir tai gavau velnių už tai) ir paklausinėjau aš jaunųjų talentų apie tai, ką jos daro.

Nuo kelerių, panos, dainuojate?

Gabrielė : Nuo darželio laikų – rodos, taip tos dabartinės žvaigždės sako…

Emilija: Aha, mes visos nuo penkerių ar šešerių dainuojame.

Kaip kilo mintis susiburti į grupę? Kada pirmąkart „užtraukėte” bendrą dainą?

(Kažkodėl pradeda juoktis)

Gabrielė: Na, gerai – papasakokim tiesą šįkart. Buvo taip: mano tėtis paklausė, ar nenorėtumėme sukurti grupės…

Marija: Aha, man irgi tėtis sako: „Davai, darom grupę”. Taip jau nutiko, kad tėvai mums šią mintį beveik tuo pačiu metu pakišo. Pagalvojom: „Kodėl gi ne?” Tai dar 2005-aisiais buvo…

Ar nemanote, kad jūsų grupės pavadinimą daugelis sieja su vienu čia neminėtinu prekybos centru? Ar tai vienintelis pavadinimas, kuriuo norėjote pavadinti savo „chebrytę”? (šioje vietoje jos pradeda pasakoti viena per kitą, todėl jas toliau vadinsiu vienu bendru asmeniu – MEG)

MEG: Vienintelis pavadinimas šitas. Šiaip jau mes pirmos sugalvojom tą „MEG“, tik po to per televizorių pamatėm, kad naujas prekybos centras „MEGA“ atsidarė. Bet jau nenorėjom nieko keisti. Tai ir likom kaip kokios „MEGAbobos“... (žvengia)

Kas jums yra dainavimas – hobis, gyvenimo būdas, noras atkreipti patrauklių gelgaudiškiečių dėmesį?

MEG: Hobis!!! (šaukte šaukia choru. Ir net nesijuokia.)

Kur jau esate dalyvavusios kaip grupė?

MEG: Dalyvavom Gelgaudiškio „Kelyje į žvaigždes“, matematikos olimpiados poolimpiadinėje dalyje, „Ketvirtokų iššūkyje“, „Gelžbetonio“ jubiliejuje, kavinėje „Vakarų užuovėja“ porą kartų, kultūros centre, kalbų festivalyje „Dainuoju užsienio kalbomis“ Lukšiuose, senelių namuose Kukarskėje... Visur, kur tik proga būna, padainuojame.

Ar daug repetuojate? Ar dažnai koncertuojate?

MEG: Repetuojam daug. Kartą per savaitę pas mus mokytojas Juozas Janušaitis iš Kauno atvažiuoja, bet ir savarankiškai nemažai dirbam. Koncertuojam kaip kada – vasarą ne kartą teko lėkte iš vieno koncerto į kitą lėkti, o, pavyzdžiui, gruodį koncertavom tik kartą.

Kaip dar, be dainavimo, leidžiate savo laisvalaikį?

MEG: Mokomės groti. (Visos trys merginos mokosi groti pianinu ir gitara, o Gabrielė dar ir būgnus muša).

Ar norėtumėte sulaukusios pilnametystės dalyvauti tokiuose realybės šou kaip „Kelias į žvaigždes 15“ ar „Dangus 5,5“? Kodėl?

Gabrielė: (susimąsčiusi) Norėčiau. Ne tiek, kad išpopuliarėt, bet... Na taip, norisi išpopuliarėt, iš tikrųjų. Smagu turėtų būti, kai tave visi pažįsta.

Marija: Aš tai taip pat norėčiau. Bet ne dėl popiliarumo – norėtųsi, kad su manim profesionalūs mokytojai padirbėtų.

Emilija: Dabar dar tikrai nežinau, negalvoju apie tai.

Ar nežadate priimti grupėn naujų narių (na, pagalvokite, kaip gražiai skambėtų kad ir „MEGR“ J )?

MEG: Tikrai ne! Norėjom kažkada juokais atranką padaryti, bet po to pagalvojom, kad trise pats tas dainuoti. Mes geriausiai sutariam. Buvo tokių atvejų, kol ne vien mes dainavom, kad susitari su žmogumi ateiti repetuoti, o jis neateina. Tai kam to reikia.

Kokie jūsų siekiai?

MEG: Norėtumėme tapti profesionalia grupe, būti žinomomis ne tik Gelgaudiškyje. Visgi jau trys metai dainuojam, mūsų repertuare jau 15 dainų. Norėtųsi kažko daugiau...

Kur artimiausiu metu bus galima jus išgirsti?

MEG: Planuojam vasarį vieną koncertuką, bet nežinia, ar išdegs.

Paskutinis žodis: linkėjimai mamai, patarimai kitiems dainuojantiems žmonėms...

MEG: Tuoj čia ką nors protingo sugalvosim (mąsto). Gal taip: linkim visiems nebijoti išeiti į viešumą, ypač jei turit ką parodyti – nebijokite pasirodyti scenoje ir atskleiskite savo gabumus.

Na štai, kokios draugiškos ir paprastos kaip trys kapeikos šios merginos. Joms norisi palinkėti sėkmės siekiant tolimesnės karjeros, o likusiam jaunimui – pasekti jų pavyzdžiu ir įrodyti, kad jaunas žmogus bet kur sugebės pamatyti gerąją gyvenimo pusę.

Raima

Į viršų


 

 

„Albina, Albina, stok į mediciną...“

 

Kadangi laikas nenumaldomai bėga, prakeikti egzaminai artėja, o ne vienas dvyliktokas dar nežino, kur stos, norėtųsi jiems šiek tiek padėti apsispręsti. Kol kas dar niekam nežinomą dainą „Albina, Albina, stok į mediciną“ ne kartą traukusi Danutė Lipskaitė šį kartą jums papasakos apie medicinos studijų pliusus ir minusus. Klausykit ausis ištempę, būsimieji daktarai! J

Danutė Lipskaitė:

„Savo gyvenimą su medicina siejau nuo pat vaikystės, todėl ir pasirinkimas nebuvo sunkus. Sunkiau buvo įgyvendinant savo siekius. Nemažai pastangų reikėjo laikant egzaminus, nes norėjosi kopti kuo aukščiau tapti gydytoja. O šiai specialybei reikia aukštų balų, todėl ir pastangų reikėjo nemažai. Bet kai pasieki užsibrėžtą tikslą, visi sunkumai užsimiršta, lieka tik teigiamos emocijos ir džiaugsmas, kad tavo pastangos nenuėjo veltui.

Studijų pradžia buvo labai graži: daug gerų norų, daug gerų siekių, daug naujų bendraminčių žmonių. Bet laikui bėgant tavo entuziazmas mažėja dažnai tarsi į sieną atsimuši į nehumaniškus dėstytojus, neteisybę, perdėtą konkurenciją, besaikius literatūros kiekius, labai ženkliai sumažėjusį laisvalaikį... Pradedi vis dažniau ir dažniau mąstyti ar tai, ką dabar darai, tikrai yra tavo svajonė. Dažnai mokslams atiduodi viską. Draugai ima tavęs nesuprasti, sau ir savo poilsiui skiri vis mažiau laiko, o prieš egzaminus dažnai net valgio gaminimas užima per daug laiko.

Mes mokomės ciklais, o tai kažkas panašaus į ištisai besitęsiančią sesiją, todėl, priešingai nei kitų universitetų ar fakultetų studentams, mums atokvėpio nebūna. Kartais būna nepakeliamai sunku, nes medžiagos yra tikrai labai daug, o jai išmokti laiko skirta tikrai labai mažai. Viską apsunkina ir tai, kad egzaminą turi išlaikyti iš pirmo karto (kartais taikomos išimtys), nes kitaip gresia kurso kartojimas, o studijos ir taip yra gana ilgos. Bet kai išlaikai egzaminą ir gauni gerą pažymį, atrodo, kad ne taip jau ir sunku buvo.

Nors studijų medžiaga ir įdomi, nei vieno dalyko ar kurso studijų nenorėčiau atsukti atgal. Tačiau nepaisant visko, nesigailiu, kad studijuoju mediciną. Į priekį mane veda noras padėti žmonėms ir svajonė tapti ne tik gera gydytoja, bet ir pacientų drauge.

Įstoję dvejojantys savo sprendimu žmonės pas mus iškrenta per pirmus metus arba išeina patys, neišlaikę žinių krūvio. Tai puikiai įrodo vyresniuose kursuose perpus išretėjusios grupių gretos. Todėl norintiems studijuoti mediciną, patarčiau rimtai apie tai pagalvoti... Na, bet jei noras tikrai didelis, jis nugalės visus sunkumus...“

„Mediko profesija nėra lengva…”

O Danutei paantrins pirmakursė Vaida Ragelytė. Ką apie medicinos mokslus mano ji?

Vaida Ragelytė:

„Mediko profesija nėra lengva, nors gydytoja svajoju būti nuo vaikystės. Dabar ta svajonė po truputį pildosi. Bet labai po truputį. Esu tik pirmame kurse. Na, gal ir nenuostabu, – juk aš dar jauna ir neseniai pabaigiau mokyklą. Mediko profesijos pliusai yra darbas su žmonėmis, daugybė žinių apie savo ir kitų sveikatą. Būtent tai vilioja. O minusai... Daug reikia dirbti: naktim, per šventes, savaitgaliais. Asmeninis gyvenimas taip pat apleistas. Mokantis – gausybė kalimo, daug nervų, mažai laiko sau. Tikiuosi, kad ateityje gydytojams bus lengviau. Jau dabar gerinama rezidentų padėtis, kitaip visai gydytojų neliktų.

Dar vienas dalykas, neduodantis man ramybės, yra žiniasklaidos spaudimas medikams. Pati puikiai žinau, kad gydytojo darbas yra labai atsakingas, kad dažnai menkiausia klaida gali kainuoti sveikatą ar net gyvybę. Bet kodėl tose publicistinėse laidose neišklausoma gydytojų nuomonė? Jie irgi žmonės. Jie dažniausiai nuoširdžiai stengiasi, gydo, bet ne visada pasiseka. Stebuklų nebūna, o gydytojai – ne burtininkai. Kartais pritrūksta kokios nors įrangos tyrimams ir nustatyti diagnozę tampa be galo sunku. Reikia suprasti medikus.

Studijos, kol gali dirbti kaip rimtas daktaras, trunka mažiausiai 10 metų. Tai – visa jaunystė, paaukota žmonėms. O atsilygina jie visai negražiai. Visi, kurie galvoja, kad gydytoju gali būti bet kas ir kad jie neverti geresnių atlyginimų, turėtų nueiti ir pasimokyti kokius metelius medicinoj ar padirbti ligoninėj. Gal tada suprastų, ką tai reiškia.

Kaip visada, yra ir kita medalio pusė. Kai kurie gydytojai turbūt seniai pamiršę, kas yra Hipokrato priesaika. Kyšininkavimas, nepagarba ligoniui – visko yra. Kyšių ėmimas (ir davimas) yra problema. Iš dalies, kitaip ir neįmanoma, jei nori pamaitinti šeimą ar jaustis daugiau uždirbančiu. Blogai yra ir tada, jei pradedama skirstyti, kas davė kyšį, kas nedavė ir tada kitaip žiūrėti į ligonį. Atlyginimai Lietuvoje tikrai nelepina. Tikiuosi, kad viskas susitvarkys.

Pabaigai, noriu pasakyti tėvams: neverskite savo vaikų stoti į mediciną, jei jie to nenori – sugadinsite jiems gyvenimą”.

 

Į viršų


 

 

Naujametinis karnavalas: „Beždžioniukų diskoteką“ pakeitė šokių šventė

 

Paskutinį penktadienį prieš žiemos atostogas (dar kiaulės metais) mūsų mokykloje įvyko tradicinis naujametinis karnavalas. Tiesa, vyko jis šiek tiek netradiciškai, mat vietoj kasmetinės (ir, neslėpkim, visiems spėjusios atsibosti) „Beždžioniukų diskotekos“ gelgaudiškiečių akys išvydo nuostabią šokių šventę.

Idėja kažką keisti kilo dabartinių aštuntokų auklėtojai (ir, beje, mūsų „chemikei“) Alinai Damušytei. Jos auklėtinių pasirodymai dar primityviuose karnavaluose sugebėdavo nustebinti savo originalumu, įspūdingumu ir mokėjimu atskleisti kerinčią šokio galią. Gal todėl privilegiją organizuoti šių metų karnavalą gavę aštuntokai radikaliai pakeitė nusistovėjusią karnavalo tvarką ir ne visada vykusį žiopčiojimą pagal fonogramas pakeitė šokių švente.

Iš pradžių sužinoję apie šį pasikeitimą nustebome: „Tai negi dabar šoks čia kas nors?“ Bet kai paaiškėjo, kad kiekviena klasė gaus šokį, kurį privalės (na gerai, „privalės“ gal per stipriai pasakyta) pristatyti viešajai publikai, susidomėjome ir užsidegėme noru šokti.

Ne visi buvo patenkinti tuo, ką išsitraukė burtų keliu (kalbu apie šokių pavadinimus). Tikrai daugelį nustebino „Geišų šokis“, kurį išsitraukė dvyliktokai, mat daugelis jaunimo buvo susidarę neteisingą nuomonę apie tai, kas ta geiša yra. Šią problemą puikiai išsprendė tarp šokių pasirodymų pateikiami pasakojimai apie įvairių pasaulio šalių tautinių šokių ypatybes.

Ko tik neteko pamatyti šioje šventėje. Išvydome ne tik įspūdingus nekonkursinius pasirodymus kaip antai lanksčiosios Akvilės indės šokį ar aistringąjį tango, kurį sušoko savarankiškai šį šokį išmokę Šarūnas ir Lina, bet ir kankaną, rokenrolą, tvistą, sirtakį, „gatvės“ šokį... Buvo keista ir smagu stebėti(s), kaip visiškai nešokantis jaunimas puikiai atlieka savo pasirodymus. Kas būtų pagalvojęs, kad tiek neatskleistų talentų yra Gelgaudiškyje! J

Karnavalas, kaip visada, buvo ne tik šventė, bet ir konkursas. Šiais metais jį laimėjo patys jauniausieji – penktokai, kurie taip sušoko kankaną, paįvairindami jį aerobikos judesiais, kad abejonių dėl laimėtojų neliko. Antrąją vietą pasidalino vienuoliktokų sirtakis ir dešimtokų gatvės šokis. Bet juk svarbiausia ne tai – nugalėjo draugystė! Juk be jos būtų nepavykę priversti šokti tiek jaunimo, kiek jų išvydome tada.

Deja, savo išradingumu nustebinę aštuntokai šį renginį ir kitais metais organizuoti atsisakė. Jie nusprendė, kad už save vyresnę publiką (aukštesnių klasių moksleivius) sudominti jiems per sunku. O be reikalo. Jiems tikrai puikiai sekėsi. Nepaisant to, pagal naują tradiciją šio renginio organizavimu turės užsiiminėti abiturientai (kas, mano manymu, yra pakankamai didelė nesąmonė).

Tikėkimės, kad tokį karnavalą, koks buvo praeitų metų pabaigoje, mūsų mokykla dar išvys. Juk smagu pamatyti, kad jaunimas dar nėra visiškai nusivažiavęs, stengiasi kuo geriau save parodyti ir moka šokti ne tik kaip „Tatu“ ar „Yva“. Tad, kaip sakoma, šokim, trypkim, linksmi būkim! J

 

Į viršų


 

 

O dabar aš nežinau, kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos

 

Atsakymas į vieną pagrindinių filosofijos klausimų, kas yra žmogus, yra vienareikšmiškai neįmanomas. Kartų kartos žymiausių filosofų ir mokslininkų bandė atskleisti fiziologinę ir ontologinę jo sampratą, nors parodyta tik dalelė šios, anot Paskalio, „mąstančios nendrės“. Kita vertus, būtų galima padaryti keletą separatinių filosofinių prielaidų apie klausimus, iš kurių žmogus ir susideda.

Taigi, pradėkime nuo jo paskirties šioje žemėje. Bet iš pradžių noriu įterpti vieno garsaus brazilų rašytojų citatą, kuri mane šiek tiek sutrikdė ir privertė susimąstyti: „Ir tik žmogaus valia atlikti tai, kas jam lemta, padaro jį žmogumi, o ne samprotavimai apie būties paslaptis“. Gana didelis akmuo į filosofijos daržą, tačiau ar mestas pagrįstai? Priklauso nuo to, kaip pažvelgsi. Logiškai galvojant, rašytojas tikriausiai teisus, nes koks gi gali būti žmogus, neturintis jokio tikslo. Bet kaip mes galime jį atpažinti nesigilindami į save, nenagrinėdami kitų pavyzdžių ar nediskutuodami. Dar nieko, jei neatrandi savo tikslo, bet negali būti nieko blogiau, kaip su juo prasilenkti dėl įžvalgumo (filosofinio suvokimo) stokos. Manau, jog įrodžiau, kad filosofija šioje srityje nėra jau taip netikusi.

Toliau plėtojant šią temą, svarbu pakalbėti apie kryžkeles, persekiojančias mus kiekvieną minutę. Kryžiaus kelias – nerasi idealesnio apibrėžimo, nes apsisprendimo akimirka gali tapti didžia našta nulemiant savo gyvenimo turinį bei prasmę. Ne veltui sakoma, kad žmogaus jėga slypi jo gebėjime apsispręsti. Bet reikia pripažinti, jog niekas negali žmogaus nustebinti taip, kaip jis pats. Kartais mūsų sprendimai pranoksta racionalų protą, kad ir kaip jo ir jausminio pasaulio nuomonės nesutaptų. Tačiau, kad ir kaip sunku sakyti, dauguma priklauso tokiems, kurie pasiduoda masinei invazijai ir neturi balso nei savo, nei tuo labiau kito gyvenime. Tai kokia paslaptis slepiama čia? Ogi ta, kiekviena nežinomybė žmogui – išbandymas. Turime ją priimti bent filosofiniu pagrindu, jeigu norime likti „tikrojo žmogaus“ užribyje.

Neturėčiau nutylėti ir pagrindinio veiksnio, išskiriančio žmogų iš kitų gyvų būtybių – žinojimo sąvokos. Svarbu žinoti, kada rinktis, kodėl elgtis būtent taip, o gal kitaip, nes atlikdami šį įprastą, bet mintyse nenusistovėjusį veiksmą, mes kuriame pamatus, tekančiuose laiko smėlynuose statome ateities rūmus. Žodžiu, mes viską lemiam žinodami, netgi nežinodami, kad tai žinom. Tačiau visada yra kas nors tokio, ko neturėtų būti, taigi, turime susitaikyt su aplinkybe, jog žinojimas nėra visapusis. O ar būna visapusių žinių? Drįsčiau teigti, kad ne, nes kuo daugiau norime sužinoti, tuo labiau suprantame, jog artėjame prie Sokrato padėties. Taip yra visur: mums reikalingos minimalios, tačiau aiškios ir konkrečios žinios, nurodančios, kad baigiasi vienas gyvenimo etapas ir prasideda kitas. Bet irgi tik tam, kad galėtume atskirti, kada ir ką daryti. Matome, jog visapusis žinojimas, jei tik įmanomas, yra bevertis, o nežinomybėje gyventi – daug įdomiau.

Taigi jei daryčiau vienapusišką išvadą, apgaudinėčiau ir pati save, ir kitus. Mes nežinome savo padėties, pareigos, nei kas esame ir ką turime daryti. Bet dėl to bijot nebūtina, nes baimė gali griauti daug greičiau už pačius efektyviausius kovos būdus. Šiandien yra tas rytojus, dėl kurio nerimavome vakar, įvykę atsitiktinumai, akivaizdu, buvo neišvengiamybė. Paradoksalu, bet tai – mūsų gyvenimas. Galbūt yra vienintelė išeitis, kurią siūlo filosofija: žaisti kauliukais su savo gyvenimu yra per brangu, reikia siekti kuo didesnės tobulybės savęs pažinime, kad liktų kuo mažiau „neatpažintų objektų“ ir kolaborantų.

Rūta Liubinaitė

Į viršų


 

 

Paskutinis dvyliktokų pasispardymas: ŠIMTADIENIS

 

Kaip ir kiekvienais metais, dvyliktokams netikėtai atėjo laikas, kai jie suvokė, jog jiems liko vos 100 dienų… Ne, ne gyventi tiek laiko liko, o mokytis (ar bent jau psichologiškai ruoštis egzaminams galvojant, jog „vis tiek ką nors žinosiu”). Kai kuriems šis suvokimo laikotarpis šiek tiek liūdnokas, bet didžiajai daliai labai ir labai smagus. Kodėl? Ogi todėl, kad abiturientams šia proga vienuoliktokai (šiuo atveju, mes) rengia smagią šventę, po kurios galima gerai pašvęsti. Taigi šį penktadienį (vasario 8 d.) mūsų vidurinėje vyko tradicinis renginys – ŠIMTADIENIS. Mes, vienuoliktokai, pasistengėme, kad ši šventė brangiesiems dvyliktokams neprailgtų (ar pavyko mums tai padaryti, ar ne – tegul patys brangieji ir pasako).

ŠIMTADIENIO temą parinkome patys – tai buvo naujo TV kanalo NĮT (Ne Į Temą) pristatymas, kurio vedėjas suvaidino nepakartojamosios Blondinė ir Garbanota, geriau žinomos kaip Diana ir Evelina. Būtent jos visą vakarą linksmino žiūrovus, t.y. abiturientus, jų tėvelius ir mokytojus. Šventė prasidėjo Blondinės ir Garbanotos duetu – jos sudainavo fonograminę Mango dainos „Šimtas dienų” versiją. Po to prasidėjo linksmybės.

Idėja buvo tokia, kad vakaro vedėjos vieną po kitos žiūri naująsias laidas (kaip antai „Beniulienės kokletai”, „Dainuok ant viškų su Pilypaičiu”, „Nebūk pakaba – kabink kitą”, „Valčiuko ABC” ir kt.), vedamas mūsų ką tik iškeptų vedėjų – vienuoliktokų, o jose sudalyvauti pakviečiami dvyliktokai, kurie laidos metu turi atlikti tam tikras jiems parinktas užduotis, pavyzdžiui, papasakoti, kas yra Rota virusas, padainuoti Minedo dainą, pašokti valsą, pagaminti patiekalą, pabandyti „pakabinti” panelę arba vaikiną ar pademonstruoti madas. Ne visi parinktas užduotis atliko su dideliu entuziazmu, buvo net nesutikusių jas atlikti, bet, mūsų akimis žiūrint, abiturientai tikrai neliūdėjo (na ir kaip galima liūdėti, kai, pavyzdžiui, mums visiems gerai žinomas Aurimas Žilaitis įsijautęs traukia Ostapenko „Dviratuką” arba visų panų numylėtas Mindaugas Dailidė demonstruoja madas?)

Kai visos laidos buvo peržiūrėtos, visi dvyliktokai atliko savo užduotis, o Blondinė ir Garbanota sudainavo atsisveikinimo dainą, prasidėjo a la oficialioji dalis. Jos metu abiturientams buvo įteikti pusatestačiai su jų nuotraukomis ir trumpais eilėraštukais apie kiekvieną. Po to juos pasveikino dešimtokai ir mokyklos prezidentė Loreta. Šventę užbaigė patys dvyliktokai, mums, būsimiesiems abiturientams, palikę testamentą.

Prisiekiame, mes stengėmės. Rašėm scenarijų, sukom galvas, kaip Jus pralinksminti, piešėm skelbimus, darėm skaidres, repetavom, bandėm nugalėti scenos baimę – darėme viską, kad Jums, mieli abiturientai, ši šventė įsimintų ilgam. Galbūt ne visada šventės metu sutapo mūsų humoro jausmas, galbūt kurį nors įžeidėme – tada tikrai nuoširdžiai atsiprašome. Įvertinkite mūsų pastangas – mes juk Jums tik gero norėjome. Pabaigai pasinaudosiu dainos, kuri užbaigė kanalo NĮT programą, žodžiais: „Ačiū, kad žiūrėjot, atleiskit, kas ne taip” J

 

Į viršų


 

Raima

 

„O dabar aš nežinau, kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos“. Blezas Paskalis

 

Kai mąstau apie savo gyvenimą, nejučiomis vis grįžtu prie to, kas neduoda man ramybės. Kas nedavė ramybės milijonams iki manęs ir kas, tikiu, nepaliks ramybėje milijardų po manęs. Mąstau apie trumpalaikį savo gyvenimą – amžiną ir neišsprendžiamą lygį su galybe nežinomųjų. Vis tų pačių nežinomųjų, prie kurių kaip karo trofėjai trūnija ir boluoja mąstytojų kaulai. Tai viskas, kas teliko iš tų, kurie troško įminti didžiausią egzistencijos mįslę, atrakinti tas trokštamo Žinojimo duris. Ar šalia jų yra vietos man?

Štai aš ir čia. Tamsoje. Kodėl aš čia? Kaip aš čia atsidūriau? Koks mano tikslas? Kas norėjo, kad atsidurčiau čia ir dabar? Kieno paliepimu aš čia? Tai juk taip absurdiška! Laimingai gyvenusi tiek metų, džiaugsmingai ėjusi pirmyn, staiga sustojau. Kodėl? Kasdien savęs to klausiu. Kas aš? Tai kvaila. Juk tai aš! Ta pati, kuri dar vakar taip naiviai tikėjo gyvenimu. O dabar aš nežinau kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos. Žinau tik, kad esu maža dalelė, sklandanti beribėje erdvėje, išsigandusi ir pasimetusi, nes ką tik praregėjau. Staiga supratau, jog stebuklai – ne tokie jau stebuklingi, o gyvybė – ne tokia jau ir gyva. Skaudžiai pajutau, jog aš ir mano gyvenimas tokie seklūs, jog čia niekada nesutekėtų amžinybė.

Tai kas gi pagaliau aš esu? Niekas, palyginti su amžinybe, viskas, palyginti su nieku. Vidurys tarp gėrio ir blogio. Tiltas iš nebūties į amžinybę. Aš – tai silpna visatos grandis. Silpna, tačiau svarbi. Juk jau pats faktas, jog egzistuoju, suteikia vilties. Juk tai įrodo, jog visatai manęs reikia. Argi ne?

Aš vėl čia. Atsargiai žengiu per dūluojančius mąstytojų kaulus. Tačiau dabar viskas kitaip. Prieš mane ta pati nežinomybė, tos pačios lygtys ir tie paties neįmenami mįslės atsakymai. Viskas tas pats, tačiau ne visiškai viskas. Aš kita. Dabar žinau, jog esu ne viena. Į mane tyliai kalba gyvenimui nutilę mąstytojai. Nutilę gyvenimui, bet dar tokie pat garsūs mano dvasiai. Žinau, bus sunku, bet taip pat žinau, kad esu čia ne be reikalo. Tikiu, jog „tas“, kas nori, jog čia būčiau, turi tikslą. Tas „kažkas“, tiki manimi. Ir aš privalau visomis išgalėmis stengtis, kad „jis“ nenusiviltų.

Toks nuo šiandien ir bus mano tikslas.

Roberta Grušytė

Į viršų


 

 

Šakių krašto signatarai

 

Šių metų vasaris ypatingas. Sukanka 90 metų, kai 1918 m. vasario

16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Derlingos Suvalkijos lygumos – V.Kudirkos ir P.Vaičaičio, J.Jablonskio, B.Grincevičiūtės ir J.Lingio žemė – nuo seno turtingas kraštas, Lietuvai davęs daug žymių žmonių: kunigų ir gydytojų, daraktorių ir knygnešių, Nepriklausomybės kovų savanorių, diplomatų, dailininkų, aktorių, muzikų. Visi jie atkakliai siekė Lietuvos nepriklausomybės, aukojosi ir dirbo, kad jų protėvių žemė būtų laisva ir klestinti, kad neišnyktų gimtoji kalba ir tautos papročiai. Suvalkijos žemė užaugino net septynis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, iš kurių trys kilę iš Šakių krašto

Jonas Vailokaitis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Sintautų valsčiuje Pikžirnių kaime, valstiečių šeimoje. Savarankiškai pasirengęs, išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus, įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Jį baigęs, 1908 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Marijampolėje veikusioje ūkio draugijoje „Žagrė“, kuri konsultavo žemdirbius, pardavinėjo trąšas ir padargus, skatino žemės ūkio kultūros kėlimą. 1912 m. Jonas Vailokaitis kartu su vyresniuoju broliu kunigu Juozu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“, supirkdavusią ir vėliau lietuviams parduodavusią žemę ir sodybas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Jonas Vailokaitis persikėlė į Vilnių. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dėl lietuviškos visuomeninės veiklos vokiečių okupacinė valdžia J.Vailokaitį kurį laiką kalino, vėliau perdavė griežtai policijos priežiūrai. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Siekdamas, kad būtų užtikrintas valstybės ekonominis savarankiškumas, signataras Taryboje rengė šalies ūkio sanklodos projektus. 1920 m. kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos narys J.Vailokaitis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.

1919 m. signataras kartu su broliu Juozu įsteigė Lietuvos ūkio banką. Šio didžiausio Lietuvoje komercinio banko skyriai greit ėmė veikti beveik visose šalies apskrityse. Bankas teikė kreditus, dalyvavo kuriant lietuviškas pramonės įmones bei kooperatyvus. Įgiję metalo gaminių fabriką, broliai jį reorganizavo į akcinę bendrovę „Metalas“, 1937 m. J.Vailokaitis tapo šios bendrovės pirmininku. Įmonė gamino žemės ūkio mašinas, padargus ir buities daiktus.

1923 m. broliai Vailokaičiai Kaune įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“. Tais pačiais metais įkūrė maisto produktų eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, dalyvavo steigiant žemės ūkio kooperatyvų bendrovę „Lietūkis“. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“. 1925 m. signataras buvo išrinktas į Lietuvos banko tarybą. Jo kartu su broliu įkurtos ir valdomos įmonės turėjo nemenką įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos plėtrai, finansų raidai.

Gausią pelno dalį signataras – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių – skirdavo labdarai: rėmė lietuviškas kultūrines, socialines bei švietimo draugijas, aukštųjų mokyklų studentus. Kaune, Aleksote, turėtą žemės sklypą Vailokaičiai padovanojo Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, J.Vailokaitis su šeima emigravo į Vokietiją. Kurį laiką gyveno Berlyne, vėliau persikėlė į Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgo miestą. Neatitolo nuo Vokietijos lietuvių visuomeninės veiklos – buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjų. Signataras mirė 1944 m. gruodžio 16 d., palaidotas Blankenburge. 1993 m. į tėvynę buvo pargabenta simbolinė urna su žeme iš signataro amžino poilsio vietos ir palaidota Paštuvos kaimo (Kauno r.) kapinėse.

Saliamonas Banaitis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupių kaime, valstiečių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1880 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Joje subūrė lietuvių bendraminčių grupelę. 1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų šeimai pagelbėti ūkyje. Gimtinėje į jaunuolio rankas patekdavo laikraštis „Aušra“ ir kiti slaptai platinami lietuviški leidiniai. S.Banaitis bendravo su Vincu Kudirka, spaustuvininku ir leidėju M.Jankumi, priklausė jo vadovaujamai „Birutės“ draugijai, rūpinosi uždraustų lietuviškų leidinių gabenimu ir platinimu. 1900 m. savarankiškai pasirengė gimnazijos abitūros egzaminams. Baigęs komercijos kursus Peterburge, 1902 m. grįžo į Lietuvą. 1904 m. iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“.

S. Banaitis dažnai lankydavosi Ragainės ir Tilžės spaustuvėse, kaupė žinias apie jų įrengimą ir darbą. 1905 m. įsteigė spaustuvę Kaune. Tai buvo pirmoji spaustuvė mieste, kurioje panaikinus spaudos draudimą spausdinti periodiniai leidiniai ir knygos lietuviškais rašmenimis. S.Banaitis leido laikraštį „Lietuvos balsas“, lankė „Dainos“ draugijos chorą. Spaustuvininko namuose vykdavo lietuvių susibūrimai, vėliau jo rūpesčiu pradėjo veikti ekonominė Savitarpio kredito draugija.

1905 m. gruodžio 4-5 d. S.Banaitis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Kartu su J.Basanavičiumi ir kitais tautiečiais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S.Banaitis talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Jo ir bendraminčių pastangomis pradėjo veikti „Saulės“ gimnazija ir dvylika pradinių mokyklų. S.Banaitis buvo vienas iš buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams. 1915 m. parengė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konfederacijos atsišaukimą, o 1916 m. pradžioje – Kunigaikštystės konstitucijos projektą, kuris buvo platinamas Lietuvoje. 1916 m. vasario mėnesį slaptame lietuvių susibūrime ragino paskelbti krašto nepriklausomybę vadovaujantis šiais dokumentais.

S.Banaitis talkino rengiant 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. 1918 m. buvo vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų, jo valdybos narys. Nepriklausomybės kovų metais šis bankas lėšomis rėmė kuriamą Lietuvos kariuomenę. Gimtinėje S.Banaitis sutelkė 120 savanorių būrį, kuris įsiliejo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. signataras buvo Šakių apskrities viršininkas. Tuomet darbą pradėjo šios apskrities ir jos valsčių administracija, policija. Jis buvo vienas iš tais pačiais metais įkurtos Žemdirbių sąjungos steigėjų ir vadovų. Sąjunga rūpinosi žemdirbių ekonominės padėties gerinimu, Lietuvos ūkio kultūros kėlimu. 1919-1923 m. S.Banaitis leido ir redagavo sąjungos laikraštį „Žemdirbių balsas“.

1920 m. signataras grįžo į Kauną. Prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę. S.Banaičio pastangomis buvo atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis, kurios viršininku jis tarnavo iki pat mirties 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Justinas Staugaitis

Gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Šakių apskrityje, Naumiesčio valsčiuje, Tupikų kaime.

Mokėsi Naumiesčio pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. 1890 m. baigė Seinų kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu.

Nuo 1890 m. kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose. 1906 m. paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu. 1912-1916 m. – klebonas Pakuonyje, vėliau – Aukštosios Panemunės klebonas ir Garliavos dekanas.

Jau seminarijoje išryškėjo pagrindinės Just.Staugaičio interesų sritys – Bažnyčios vieta tautos ir valstybės gyvenime, katalikiškų idealų skleidimas. 1905 m. metais iš Lenkijos grįžęs į Lietuvą (jei žiūrėsime pagal dabartines valstybių sienas) kunigas iš karto įsitraukė į socialinę bei politinę veiklą: Marijampolėje įsteigė vaikų darželį, 1906 m. įkūrė „Žiburio” švietimo draugiją. Rengė paskaitas, vaidinimus, atidarė dvi pradines mokyklas, mergaičių progimnaziją, steigė bibliotekas, senelių ir našlaičių namus, įkūrė „Žagrės” draugiją. Rūpinosi ir savišvieta – nuo 1911 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Kaip tvirtina istorikė R.Laukaitytė, Just.Staugaičio įžvalgiai numatyti labdaros tvarkymo būdai – specialių draugijų steigimas, viso darbo koncentravimas parapijoje – vėliau tapo socialinės politikos Lietuvoje ašimi.

1909-1912 m. buvo „Vadovo”, katalikiško mėnraščio inteligentijai, redaktorius. Justinas Staugaitis garsėjo kaip produktyvus publicistas, katalikiškas ideologas. Savo darbus tikybos, moralės, politikos tematika spausdino įvairiuose to meto periodiniuose leidiniuose. Bendradarbiavo „Šviesoje”, „Ūkininke”, „Šaltinyje”, „Viltyje”, „Vilniaus žiniose”, „Bažnytinėje apžvalgoje”, „Spindulyje”, „Tiesos kelyje”, „Švietimo darbe”, „Naujojoje Romuvoje”.

Justinas Staugaitis– aktyvus Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dalyvis. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į konferencijos prezidiumą. Konferencijos dalyvių buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Nuo 1918 m. sausio mėnesio buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vėliau tapo Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininku. 1920 m. buvo Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tapo vicepirmininku. Vadovavo I ir II Seimui (buvo Seimo vicepirmininku ar Seimo Pirmininku). Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. buvo Seimo Pirmininkas II Seime. Kaip Seimo Pirmininkui, jam kartais tekdavo pavaduoti Respublikos Prezidentą.

Kaip politikas, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų, Justinas Staugaitis siekė nustatyti valstybės ir Bažnyčios santykius. Išsilaisvinus iš Rusijos okupacijos, tai buvo visai nauja politikos sritis. Jis pats keletą kartų Vatikane prašė pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir taip pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei.

Beveik kartu su politiko karjera Justinas Staugaitis pradėjo kopti ir bažnytinės karjeros laiptais: 1922 m. pakeltas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 m. suteiktas prelato vardas, 1926 m. buvo paskirtas Telšių vyskupu. Energingasis Bažnyčios vadovas dar tais pačiais metais įkūrė Telšių kunigų seminariją, kuriai pastatė 3 aukštų rūmus ir kurioje įrengė biblioteką, fizikos kabinetą; steigė naujas parapijas, plėtė diecezijos kunigų akiratį, suorganizavo tris Eucharistinius kongresus. Neatsiribojo ir nuo politinio gyvenimo: aktyviai gynė katalikų organizacijų ir krikščionių demokratų veiklos ir žodžio laisvę tuo laikotarpiu, kai parlamentas buvo paleistas; ryžtinga Just.Staugaičio pozicija, valdžią paėmus tautininkams, tapo tvirta atrama katalikų veikėjams.

Jo rūpesčiu 1925 m. buvo įkurtas ir iki pat 1940 metų leistas katalikų savaitraštis „Žemaičių prietelius”. 1934-35 m. parašė ir J.Gintauto slapyvardžiu išleido trijų tomų apysaką „Tiesiu keliu: apysaką iš mūsų atgimimo laikų”.

„Dieve, neapleisk Lietuvos” – tai buvo paskutiniai Justino Staugaičio, Telšių vyskupo, Vasario 16-osios Akto signataro, žodžiai.

Pasak istorikės R.Laukaitytės, joks kitas Lietuvos dvasininkas nepasiekė tokių politinės ir kartu bažnytinės valdžios aukštumų, kaip Just. Staugaitis.

Vyskupas mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose, 17 m. valdęs Žemaitijos bažnytinį gyvenimą. Palaidotas Telšių katedros rūsyje.

 

Į viršų


 

 

“Takiečių” orientacinės varžybos

 

Šeštadienį, sausio 12 d., įvyko Gelgaudiškio vidurinės mokyklos jaunimo organizacijos „Takas“ organizuojamos orientacinės varžybos, skirtos Sausio 13-ajai atminti. Dvyliktą valandą ant Velnio kalno susirinkę „Takiečiai“ nekantriai laukė maratono pradžios.

Varžybose dalyvavo 6 komandos (trys merginų ir trys vaikinų) po du žmones kiekvienoje. Tiek pat buvo ir punktų, kuriuos dalyviai turėjo rasti pagal jiems išdalintus žemėlapius (na, ką aš čia jums aiškinu – tikriausiai ir patys žinote, kaip tokios varžybos vyksta J). Buvo ir pora klaidinančių punktų, kad būtų įdomiau ir sudėtingiau. Be to, žmonės, buvę punktuose ir turėję užrašinėti dalyvių apsilankymo juose laiką, buvo pasislėpę 15 metrų atstumu (kai kuriuos dalyvius tai kažkodėl erzino J ).

Ne visi išdrįso parodyti savo sugebėjimus varžydamiesi tarpusavyje. Nariai, likę ant Velnio kalno ir laukę dalyvių grįžtant, šildėsi prie laužo, ant kurio virė daug pagyrimų sulaukusi aktyviosios abiturientės Lauros sriuba (triskart padėkokim: AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ! J ). Nors buvo šaltoka, visi džiaugėsi, kad šeštadienio rytą (na, 12 valanda jaunimui šeštadienį dar tikrai neprimena dienos) galima praleisti gryname ore ir veikiant šį tą naudingesnio, nei sėdėti prie kompiuterio.

Varžybų laimėtojus nuspėti nebuvo sunku – visas prizines vietas užėmė vaikinai. Greičiausiai maršrutą įveikė vyriausieji – Remigijus ir Edvinas. Šiek tiek ilgiau distancijoje užtruko Rokas ir Deividas. O garbingąją trečiąją vietą laimėjo Šarūnas ir Modestas (dabar skamba aplodismentai). Gavę diplomus, simbolines dovanėles, gardžios sriubos ir neišdildomų įspūdžių kiekį bei, žinoma, sutvarkę savo laužavietę, jaunieji „Takiečiai“ išsiskirstė. Tikimės daugiau tokių pramogų ir dėkojame savo vadui Vaidui J

 

Į viršų


 

 

UŽGAVĖNĖS

 

Šių metų Užgavėnės – bene ankstyviausios, tačiau kad ir vasario pradžioj atkeliavusios, nerado ką vyti iš kiemo. Žiema buvo sulindusi į balutes, besikalančius darželiuose tulpių, narcizų ir snieguolių želmenis, purvu pažliugusius kelius ir takelius. Tačiau tradicijoms ištikimi gelgaudiškiečiai apsitaisė žiemos baubus gąsdinančiais apdarais ir patraukė į miestelį, kur turgaus aikštėje seniūnijos vyrai buvo surentę nemenką laužą su tarsi karūna viršūnėje pūpsančia More. Kadangi rudenį vyks Seimo rinkimai, priešrinkiminės nuotaikos persimetė ir į užgavėniautojų būrį – riebaus maisto šalininkai raginti balsuoti už „Lašinionių demokratų partiją“ Nr. 33 ir nepasiduoti Kanapinio raginimams baigti mėsiedą ir Velykų laukti tik su silkės uodega.

Užgavėnių siautulio esmė – išsidūkti, išsikvailioti, nes paskui net septynias savaites reikės gavėti ir pasninkauti. Seniau tikėta, kad jei per Užgavėnes nekrėsi juokų, nedūksi, tai visi ateinantys metai bus nesėkmingi, o priimti persirengėlius į savo namus, pavaišinti juos blynais ar kitokiais gardumynais – reiškė gerą ateinančių metų derlių, sveikatą vaikams ir namų gyvuliams.

Pastebima nelinksma tendencija – jei persirengėlių, vaikščiojančių gatvėmis, dar nestinga, tai į Užgavėnių vakaruškas žmonės eina vis vangiau. Greitai nebeliks kam muzikuoti. O ar taip dažnai yra progų pasižmonėti? Taigi norisi paraginti – būkit linksmesni ir išnaudokit Jums teikiamas progas, organizuojamas įvairias šventes. Jei vieniems nedrąsu, prisijunkit prie kultūros centro darbuotojų ir saviveiklininkų – čia visada būna linksma!

 

Į viršų